Buvo vos diena ar dvi po Arano (mano sūnaus) gimimo. Jaučiausi lyg išprotėjus: vienu metu persipildžius gerų emocijų apsipildavau dėkingumo ašaromis, kitu - būdavo visiškai prastai ir negalėdavau pasirūpinti net pati savimi! Bet labai aiškiai supratau, kad L.A.K.I. inicialai, kuriais pasirašiau pirmą įrašą viešai gimus vaikui, pakeis mano gyvenimą. Tiesiog tuo metu, nepaisant nieko, vis tiek jaučiausi labai ,,laki''! (angl. žodžio ,,lucky'', reiškiančio laimingas ir sėkmingas tarimas)
Pirmoji idėja įdarbinti ,,LAKI'', kaip drabužių dekoravimą, nebuvo sėkminga, antroji - kaip dovanų kūrimą, irgi... Tačiau vos trečioji idėja apsigyveno mano galvoje, buvo aišku, kad tai yra TAI! Dariau saviugdos pratimą, kurio metu reikėjo aprašyti, kokiomis savybėmis pasižymėjo mano ankstesnės prasčiausia ir geriausia versijos bei kiekvienai jų duoti vardą... Tuomet geriausią savo versiją pavadinau ,,Laki Me''. Man tai reiškė, kad ji yra ,,laiminga aš'' ir aš ja norėjau būti dažniau...
Pogimdyvinis periodas - kažkas tokio! Nepalyginamas su Instagram platformoje demonstruojama ,,motinystės pasaka''... Tad vėl, dažniausiai miego sąskaita, pasinerdavai į tai, kad mane visada gelbėjo iš gyvenimo krizių - saviugdą ir psichologiją. LAKI ME man tapo simboliu - ,,laiminga ir sėkminga aš'', ir tai priklauso nuo pačios manęs.
Vėliau sekė mokymai, kurių metu buvau paskatinta dalintis savo mylimiausia veikla viešai. Taip atsirado @laki_me Instagram paskyra. Joje dalinausi įrašais apie savo pasaulį ir jau minimalia pagalba kitiems. Mane tai neįtikėtinai įkvėpė! Tačiau neįvertinau to... Laikiau tai ,,tik hobi'' po oficialaus darbo.
Netikėtai sulaukus laiško iš Anthony Robbins ir Cloe Madanes RMT centro apie galimybę gauti stipendiją mokytis gyvenimo koučingo, pridaviau dokumentus dalyvauti atrankoje. Ir jie man paskambino! Deja, negalėjo pasiūlyti stipendijos, tik nuolaidą. Užsimerkiau ir... Šokau! Aš pasakiau ,,taip!'', net neįsivaizduodama, o kaip aš išsimokėsiu beveik 4000. Tik žinojau, kad LABAI noriu. Aš net nepasitariau su šeima, tiesiog nusprendžiau, tad šeimos reakciją turbūt įsivaizduojate... O man tai reiškė gyvenimo galimybę.
Kursai buvo absoliučiai keičiantys gyvenimą! Tai, ką gavau, neįkainojama! Bet pradėjau praktikuotis ir pajaučiau, kad man ,,dar per mažai'', kad yra kažkas daugiau... Žmonės kažkodėl nesikeisdavo taip greit kaip norėjosi, tad ėmiau gilintis... Tada mano gyvenime pasirodė nauja mokytoja - hipnoterapeutė-teologė Lingita ir mes privačiai nėrėme į darbą: pirma su mano pasąmonės programomis, vėliau - praktikoje su kitų.
Paraleliai skaitydavau ir toliau psichologines knygas, žiūrėdavau filmus, lankydavausi pas kitus specialistus, praktikavausi ir toliau mokydavausi, kaip transformacijas padaryti dar greitesnes, lengvesnes ir efektyvesnes. Taip ilgainiui išmokau dirbti tiek su savo vidiniu pasauliu, tiek su kitų ir pasižadėjau sau jau niekada nesustoti, kad ir kaip bus sunku. Išaugo mano empatija, ėmiau tobulėti jau ne tik psichologiškai, bet ir dvasiškai.
Prisijungiau, kad padėti augti ir kitiems prie moteriškos bendruomenės, viena ar su bendraminčiais ėmiau vesti grupinius mokymus, įrašinėti meditacines praktikas, rengti iššūkius ar gyvas transliacijas saviugdos temomis.
Ir tai tik pradžia mano kelio, kurį aš matau prieš save... Man toks gyvenimo būdas atrodo ypatingai prasmingas ir vertingas - keisti ne tik savo, bet ir įtakoti kitų gyvenimą į gerą!
Todėl dėkoju, kad esate tame su manimi! Mes patirsime daug nepakartojamai nuostabių akimirkų kartu, tad tikrai gyvenimo pabaigoje turėsime daug mažiau dėl ko gailėtis, kad savo laiku nepadarėme...
Jūsų vidinių transformacijų mentorė,
Indrė, Laki Me